Tikriausiai vertėtų pradėti nuo klausimo, o kodėl mes užaugome? Kai buvome vaikais suaugusieji atrodė toks nuobodus dalykas, mes visi norėjome būti kaip Piteris Penas (na taip, gal kažkurie ir norėjote užaugti). Na, bent aš tai norėjau ir noriu dabar. Suaugusieji mums atrodė per užsiėmę, per dideli niurzgos, nuolatos besirūpinantys, neturintys laiko, vis sakantys „negalima, nedaryk, ne“, galbūt paaiškinantys priežastį „nes“. Jie atrodė sustoję augti, nes jiems terūpi darbas, namai, šeima, nes jiems pasiūlęs idėją galėdavai išgirsti „nenusišnekėk“. Jie teieškojo priežasčių nedaryti, jie nuolatos galvodavo, ko šiaip nedaro vaikai. Mes lipdavom į balas, o jie sakydavo: „sušalsi, susirgsi, sušlapsi“, mes galėdavome bėgti žaisti sniegu neapsirengę, o jie vėl sakydavo tą patį: „sušalsi, susirgsi, sušlapsi“... Tad kodėl mes tapome tokiais pačiais nuobodžiais dalykais? O gal kodėl ir tapti suaugusiu nėra blogai? Laikas. Laikas privertė, tėvai, seneliai, mokykla privertė,
Rytą pradėjau su sėdėjimu ketvirto aukšto lauko terasoje, besimėgaudama pro debesis išlendančia saule, gaiviu vėjeliu taršančiu plaukus ir lengvai juntamu šaltumu. Įsijungiau laptopą ir, kol jis lėtai įsijunginėjo, užsimerkiau ir tiesiog buvau. Užsisakiau bilietus, patikrinau paštus ir ramiai sau dariausi kitus susiplanuotus darbus, kai atsivėrus durims įžengė jis ( palikime asmenybę paslaptyje). Pirmas dienos netikėtumas ir mažas pokalbis. Pokalbis, kuriame dangų susigrąžinti norinti saulė, lengvas vėjelis ir jūsų trumpas pokalbis bežvelgiant į prieš akis esančią miesto panoramą. Užsimerkiu norėdama sugrįžti ten ir jaučiu tik tą lengvą, maloniai šaltą vėjelį. Jam išėjus tęsiau savo darbus, kai tarp ramybės garsų išgirdau beldimo į stiklą garsą. Ten buvo jis, juodas markeris ir nupieštas ☺. Šypsotis ir purtyti galvą labiau privertė jo vaikiškas poelgis nei meno kūrinys, nors šis puikiai atspindėjo šiandieną – laimės dieną. Supratau, kad laimė – tie maži pokalb