Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Aš turiu priežastį


Visą gyvenimą savo sakiau - man nereikia vaikinų. Aš nenoriu su jais bendrauti. Nenoriu turėti nieko bendro. Nebendravau. Neturėjau nieko bendro. Iki pirmo kurso... Gyvenimas į mano gyvenimą atsiuntė priešingos lyties žmonių ir man teko pradėti su jais kalbėti: persimeti vienu kitu žodeliu, sveikiniesi. Nors anksčiau aš to nedariau. Tad man visa tai - keista. Dažniausiai su vaikinais kalbu darbo reikalais, o vėliau tema nukrypsta ir mes bendraujam apie visai kitus dalykus. Tik deja, aš jaučiu, kad jiems visiškai nėra įdomu bendrauti su manimi. Kurkis galvoje kokias nori svajas - nuo realybės nepabėgsi. Juokinga, bet aš bandau pakeisti savo požiūrį į juos, bandau naikintį savyje įsišaknyjusią mintį, kad vyrai yra kiaulės (šiaip aš juos kitaip vadinu). Aš jų nekenčiu - iš visos širdies, aš jų bijau, aš nenoriu turėti su jais nieko bendro - aš tenoriu gyventi ramiai. Bandydamą griauti savo steoretipus aš tik kankinu save. Man nepavyks, aš jau bandžiau - stengiausi bendrauti, stengiausi... bet man tai neišeina. Gal kalta ne aš, nors esu linkusi visada kaltinti save. Bendraudama su vaikinais tik pastebiu dar daugiau jų trūkūmų ir pradedu nemėgsti jų dar labiau. Žinau, tai kvaila, tai iš tikro keista... Bet nemėgti jų turiu priežastį. Niekas negali teisti žmogaus, jei jis turi priežastį...

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Neužaugęs suaugęs

Tikriausiai vertėtų pradėti nuo klausimo, o kodėl mes užaugome? Kai buvome vaikais suaugusieji atrodė toks nuobodus dalykas, mes visi norėjome būti kaip Piteris Penas (na taip, gal kažkurie ir norėjote užaugti). Na, bent aš tai norėjau ir noriu dabar. Suaugusieji mums atrodė per užsiėmę, per dideli niurzgos, nuolatos besirūpinantys, neturintys laiko, vis sakantys „negalima, nedaryk, ne“, galbūt paaiškinantys priežastį „nes“. Jie atrodė sustoję augti, nes jiems terūpi darbas, namai, šeima, nes jiems pasiūlęs idėją galėdavai išgirsti „nenusišnekėk“. Jie teieškojo priežasčių nedaryti, jie nuolatos galvodavo, ko šiaip nedaro vaikai. Mes lipdavom į balas, o jie sakydavo: „sušalsi, susirgsi, sušlapsi“, mes galėdavome bėgti žaisti sniegu neapsirengę, o jie vėl sakydavo tą patį: „sušalsi, susirgsi, sušlapsi“... Tad kodėl mes tapome tokiais pačiais nuobodžiais dalykais? O gal kodėl ir tapti suaugusiu nėra blogai?
         Laikas. Laikas privertė, tėvai, seneliai, mokykla privertė, n…

Radus – palikti ir vėl žengti į nežinią...

Liūdna, kai turėdamas draugų - tu vis tiek jautiesi vienišas. Šventės su draugais, kai tu širdy tikiesi, kad pagaliau praleisi laiką smagiai - tampa tik eilinia švente, kuri tik dar labiau sugadino tavo nuotaiką. Ir tu vėl jautiesi vienišas.. O galbūt gyvenimo tikslas toks ir yra - atvesti į jį žmonių, kuriems, atrodo, lemta būti su tavimi, ir atrodo, kad viskas yra tobula, pagaliau tu laiminga - tada jis priverčia tave sugrįšti į tą patį tuščią vienišumą... Priverčia mąstyti, kad visa tai, kas atrodė taip tobula, tebuvo.... iliuzija? Arba priverčia tave vėl susimąstyti, kad tu ir vėl liksi vienas, nes pats atstumsi tuos, kurie atrodė esą draugai. Atstumsi juos tam, kad vėl atsidurtum ieškojimo kelyje, vėl būdamas vienas, vėl su žaizdele širdyje. Taip širdis taps pilna randų ir niekas negalės jų išgydyti.. Deja, bet žaizdos atsiveria, kai kažkas netyčia atrakina stalčiuką „Prisiminimai“. Taip visą gyvenimą ir ieškome savęs - tikriausiai tai yra viso gyvenimo prasmė - …