Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Neužaugęs suaugęs

          Tikriausiai vertėtų pradėti nuo klausimo, o kodėl mes užaugome? Kai buvome vaikais suaugusieji atrodė toks nuobodus dalykas, mes visi norėjome būti kaip Piteris Penas (na taip, gal kažkurie ir norėjote užaugti). Na, bent aš tai norėjau ir noriu dabar. Suaugusieji mums atrodė per užsiėmę, per dideli niurzgos, nuolatos besirūpinantys, neturintys laiko, vis sakantys „negalima, nedaryk, ne“, galbūt paaiškinantys priežastį „nes“. Jie atrodė sustoję augti, nes jiems terūpi darbas, namai, šeima, nes jiems pasiūlęs idėją galėdavai išgirsti „nenusišnekėk“. Jie teieškojo priežasčių nedaryti, jie nuolatos galvodavo, ko šiaip nedaro vaikai. Mes lipdavom į balas, o jie sakydavo: „sušalsi, susirgsi, sušlapsi“, mes galėdavome bėgti žaisti sniegu neapsirengę, o jie vėl sakydavo tą patį: „sušalsi, susirgsi, sušlapsi“... Tad kodėl mes tapome tokiais pačiais nuobodžiais dalykais? O gal kodėl ir tapti suaugusiu nėra blogai?
         Laikas. Laikas privertė, tėvai, seneliai, mokykla privertė, nuolatos statydami į galima, negalima, daryk taip, ne taip, eik ten, negalima ten, galvok šitaip ir net nebandyk kitaip. Privertė pavirsti tokiais pat kaip jie. Ir kuo toliau, tuo vaikai greičiau suauga. Kuo toliau, tuo skaičiukai nuo 18 eina žemyn.. Ir tada mes nebesidžiaugiame lietumi, tada mes nebebėgame prie lango, ar sėdėdami važiuojančioje mašinoje nebestebime, kuris lašelis laimės lentynes. Mes nebesidžiaugiame saule, ar iškritusiu lauke sniegu, o teieškome, dar papildomos striukės apsirengti, gink Dieve išeisi be pirštinių. Ir tada visos idėjos besisukančios galvoje atrodo kvailos ir peikiame save už tai, kad nesugalvojame kažko WOW. O kai buvome vaikai, pinigais galėjo būti lazdelės, medžio lapai, smėlis, kas tik nori, ribų fantazijai nebuvo. Ir tada žaidimų taisyklės pas kiekvieną buvo skirtingos, nes, o kodėl ne? Kai buvome vaikai mums reikėjo piešti ant visko: popieriaus, mašinos, sienų, plytelių.. Kai buvome vaikai mes ir dainavome, ir šokome, ir piešėme, ir skaičiavome, mes sugebėdavome daryti viską, bet nustojome daryti tai įžengę į suaugusiųjų pasaulį, nes užsiimti menu „nelygis“, nes „menininkai negyvena“, nes „neturime laiko“, nes „tam reikia talento. Tu neturi“, nes, nes, nes... Nes taip kažkas sugalvojo. Jie.
         Būdami vaikais mes esame linkę sakyti tiesą, nes negalvojame: „o gal žmogus nenori to girdėti“, „aj, paskui aiškink“... Taip, pasakyti netiesą, pasakyti, tai, ką žmogus nori girdėti, pasakyti, kad šiandien jis atrodo gražiai, nors velniai rautų, atrodo lyg ką tik iš skalbimo mašinos ištrauktas, yra paprasčiau. Taip, mes tapome įžeidūs, taip mes apie blogą žodį galvojame tris savaites ir atsimename senatvėje kaip tas ar tas mums sakė, kad esame kvailas. Mes viską perdaug priimame, kai tuo tarpu vaikai – jie išgirsta ir pamiršta, nes jie žino, kokie yra, bet jie girdi ir mokosi. Prisimink kritiką kaip vaikas, išgirsk kaip suaugęs. Nors, na, pripažinkim, kad kartais tikrai reikia pasakyti melą, taip, tapę suaugusiais išmokstame suprasti, kada žmogui geriau sakyti „baltąjį melą“, nes taip bus geriau, taip reikia. Bet suaugusiųjų pasaulyje perdaug trūksta tiesos ir atvirumo, nes visi mes pradėjome manyti, kad esame visažiniai. O kam pasakyti, kad tu man rūpi? Susiprask. O kam pasakyti, kad tu esi mano draugas? Susiprask. O kam sakyti, jog tavim tikiu? Susiprask. Ir kiek daug dalykų mes nebesakome, nes ale turi susiprasti pats. O vaikai.. Jie sako, jie šneka, nes daug dalykų mes niekada nesuprasime, taip, numanysime, bet niekada nežinosi, ar tai tiesa. Šnekėdami vaikai perdaug negalvoja, jie šneka tai, ką nori, o suaugusieji įsispraudę save į rėmus ir neduok Dieve pasakysi ne taip.. Visą dieną galvosi „o juk galėjau kitaip pasakyti...“
          Vaikai tiki baubais esančiais po lova, vaikai nuoširdžiai tiki Kalėdų Seneliu ir tai yra magiška. Ir graudu, kai pradedame jiems aiškinti, kad tai kuo tiki, netiesa, graudu, kaip po mažu mes griauname jų pasaulius, kaip lėtai traiškome visas svajones, viltis lyg tarakonus burnoje. Kaip griauname tikėjimą geresniu, gražiu, nepažintu pasauliu, nes kažkas vienas pasakė, kad taip nėra. Mokslas ne visagalis. Niekas niekada nesužinos, ar tikrai garsas skamba tyloj, o ne tyla garse. Tikėjimas daro pasaulį geresnį, didesnį, gražesnį, kuria ateitį. O mes griaudami mažus pasaulėlius griauname tikėjimą. Dėl įskiepytos vertybės, dėl nenorėjimo atimti vaikystės (nes ji tokia trumpa palyginus su suaugusiojo gyvenimu), negriauto tikėjimo ir leidimo tikėti magija, aš dar 11 klasėje aiškinau klasiokams, kad dar tikiu Kalėdų Seneliu. Ir nenustojau tikėti juo net tada, kai man suėjo 21-eri... Tikėjimas mus veda tolyn – į didesnį pasaulį.
          Nenoriu užaugti. Nenoriu tapti suaugusia kaip tie nuobodūs dėdės, kurie susėda per šventes prie stalo ir kalba apie politiką, ūkį, pinigus ir nuolatos ginčijasi kaip geriau.. Man patinka vaikystė, karstymasis į medžius, dainavimas, man patinka lietus ir lašelių lenktynės. Aš noriu sienos ant kurios galėčiau kiekvieną dieną piešti, man nerūpi „užsisek paltą, šalta“ ir aš nebijau būti tokia, kokia esu ir pradėti galvoti, kaip čia geriau dėstytojui sakyti „Laba diena“ ar „Labutis“.
          Faktas, kad būti vaikais nėra vien gėris. Kažkada stotelėje mane užkalbino senukas ir aš jo pasiteiravau, o ką jis mano apie tai, kuo geriau būti – vaiku ar suaugusiu? Ir jis sakė: „vaikai.. jiems nereikia galvoti, jie aprūpinti visais finansiniai dalykais...“. Na, iš šios perspektyvos sutinku, bet ar viskas turi būti matuojama tik finansiškai? Visgi, bet kodėl būti suaugusiuoju yra gerai? Suaugusieji turi atsakomybę, bent didžioji dalis ją išsiugdo. O vaikai to neturi, jie daro negalvodami apie pasekmes, apie kitą žmogų. Suaugusieji turi laisvę daryti, veikti, kurti kažką didesnio, jie tampa nepriklausomais nuo mamos, tėčio, nuo kitų, jie gali daryti įtaką, jie gali valdyti. Vaikai priklausomi, jie net iš namų realiai negali išeiti negavę tėvų leidimo, jų niekas neklausys, vaikai viskam turi gauti leidimą ir už juos VISKĄ nusprendžia tėvai.
         Suaugę pradedame suvokti, kas yra tiesa, o kas melas, na.. vaikai tiki viskuo, bet kaip ir minėjau, tai nėra blogai. Tikėjimas daro pasaulį didesnį ir tikėti Kalėdų seneliu net ir būnant suaugusiu nėra blogai. Bet yra tiesos, kurių nepaneigsim ir visa kitą, bus melas. Žemė yra apvali ir ji niekada nebuvo ir nebus (tikiuosi) plokščia. Vanduo užverda 100 laipsnių temperatūroje ir alkoholio vartojimas nėra gerai. Bet net ir suaugę, kai kurias tiesas nustumiame į šoną apsimetinėdamas, kai jų nėra. Tad.. Bet tikėti tuo, ko niekas niekada neįrodys, ar tai tiesa, ar melas, nėra blogai.. kaip tą daro vaikai. Pasaulis tampa didesnis. Ir galbūt, galbūt, vaikystė tėra iliuzija ir toli su tuo gyvenime neisi, nes galų gale atsitrenksi į realybės sieną, bet gal galima rasti kompromisą?
        Vaikystėje visi pridarėme nesąmonių.. ojey, bent aš tai tikrai. Na taip, klydome, pridarėme masę klaidų, nes dar visiškai nesuvokėme daugelio dalykų, nes buvo „aš“, bet nebuvo „o kaip kitas“. Bet.. be tų klaidų nebūtume visko tiek daug išmokę, juk klystame ir dabar, gal net ne ką mažiau, tik klaidos turi sunkesnes pasekmes.Gal visgi tos visos padarytos klaidos ir padeda mums žengti po žingsnį link tapimo suaugusiu (suaugam per klaidas)?
        Tad po pokalbių su žmonėmis, supratau, kad gal turėtume būti SUAUGUSIAI VAIKAIS. Tad aš jums to ir linkiu. Nepamiršti gerųjų savybių, kurias turi vaikais ir priimti gerąsias, kurias išsiugdome suaugę.
         

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Radus – palikti ir vėl žengti į nežinią...

                 Liūdna, kai turėdamas draugų - tu vis tiek jautiesi vienišas. Šventės su draugais, kai tu širdy tikiesi, kad pagaliau praleisi laiką smagiai - tampa tik eilinia švente, kuri tik dar labiau sugadino tavo nuotaiką. Ir tu vėl jautiesi vienišas.. O galbūt gyvenimo tikslas toks ir yra - atvesti į jį žmonių, kuriems, atrodo, lemta būti su tavimi, ir atrodo, kad viskas yra tobula, pagaliau tu laiminga - tada jis priverčia tave sugrįšti į tą patį tuščią vienišumą... Priverčia mąstyti, kad visa tai, kas atrodė taip tobula, tebuvo.... iliuzija? Arba priverčia tave vėl susimąstyti, kad tu ir vėl liksi vienas, nes pats atstumsi tuos, kurie atrodė esą draugai. Atstumsi juos tam, kad vėl atsidurtum ieškojimo kelyje, vėl būdamas vienas, vėl su žaizdele širdyje. Taip širdis taps pilna randų ir niekas negalės jų išgydyti.. Deja, bet žaizdos atsiveria, kai kažkas netyčia atrakina stalčiuką „Prisiminimai“. Taip visą gyvenimą ir ieškome savęs - tikriausiai tai yra viso gyvenimo pr

Aš turiu priežastį

Visą gyvenimą savo sakiau - man nereikia vaikinų. Aš nenoriu su jais bendrauti. Nenoriu turėti nieko bendro. Nebendravau. Neturėjau nieko bendro. Iki pirmo kurso... Gyvenimas į mano gyvenimą atsiuntė priešingos lyties žmonių ir man teko pradėti su jais kalbėti: persimeti vienu kitu žodeliu, sveikiniesi. Nors anksčiau aš to nedariau. Tad man visa tai - keista. Dažniausiai su vaikinais kalbu darbo reikalais, o vėliau tema nukrypsta ir mes bendraujam apie visai kitus dalykus. Tik deja, aš jaučiu, kad jiems visiškai nėra įdomu bendrauti su manimi. Kurkis galvoje kokias nori svajas - nuo realybės nepabėgsi. Juokinga, bet aš bandau pakeisti savo požiūrį į juos, bandau naikintį savyje įsišaknyjusią mintį, kad vyrai yra kiaulės (šiaip aš juos kitaip vadinu). Aš jų nekenčiu - iš visos širdies, aš jų bijau, aš nenoriu turėti su jais nieko bendro - aš tenoriu gyventi ramiai. Bandydamą griauti savo steoretipus aš tik kankinu save. Man nepavyks, aš jau bandžiau - stengiausi bendrauti, stengi