Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Radus – palikti ir vėl žengti į nežinią...




                 Liūdna, kai turėdamas draugų - tu vis tiek jautiesi vienišas. Šventės su draugais, kai tu širdy tikiesi, kad pagaliau praleisi laiką smagiai - tampa tik eilinia švente, kuri tik dar labiau sugadino tavo nuotaiką. Ir tu vėl jautiesi vienišas.. O galbūt gyvenimo tikslas toks ir yra - atvesti į jį žmonių, kuriems, atrodo, lemta būti su tavimi, ir atrodo, kad viskas yra tobula, pagaliau tu laiminga - tada jis priverčia tave sugrįšti į tą patį tuščią vienišumą... Priverčia mąstyti, kad visa tai, kas atrodė taip tobula, tebuvo.... iliuzija? Arba priverčia tave vėl susimąstyti, kad tu ir vėl liksi vienas, nes pats atstumsi tuos, kurie atrodė esą draugai. Atstumsi juos tam, kad vėl atsidurtum ieškojimo kelyje, vėl būdamas vienas, vėl su žaizdele širdyje. Taip širdis taps pilna randų ir niekas negalės jų išgydyti.. Deja, bet žaizdos atsiveria, kai kažkas netyčia atrakina stalčiuką „Prisiminimai“. Taip visą gyvenimą ir ieškome savęs - tikriausiai tai yra viso gyvenimo prasmė - ieškojimas, savęs atradimas, ištisai lentoje užrašytas klausimas „Kas aš? Kodėl man taip?“. Pradedame save vadinti keistais, debilais, nes suvokiame, kad negerai elgtis taip - radus palikti ir išeiti ieškoti vėl, o radus - palikti.... Žinot, pasaulyje gyvena įvairūs žmonės, daug tokių beieškančių. Bet tarp jų yra tokia maža dalis, kuriems likimas parinko vien tik ieškojimo kelią - jie negali sustoti ieškoti, rasti ir palikti, kad ir kaip to norėtų. Tokiems žmonėms reikia bent vieno vienutėlio žmogeliuko, kuris jį sustabdytų nuo žengimo vėl į nežinią, ir pasakytų „Klausyk, aš čia. Aš dar nenusisukau. Ir nežadu to daryti. Sustok“. O tada apkabinęs leistų tyliai išsiverkti, ramindamas, kad dabar ieškosim kartu. Juk ašaros nuplauna ant mūsų akių nusėdusias akimirkas, lyg mūsų siela išsivalo ir gyvenimas vėl nusidažo ryškiomis spalvomis. Bent trumpam.. Žmonėms atsibosta ieškoti, kartais, kad ir kokie jie būtų nenustygstantys, tam tikrose srityse jiems reikia sustoti. Kiekvienas žinome, kad nesame tobuli, bet juk kažkam galime tokie būti. Kiekvienas turi draugų, nesvarbu, kokie jie ilgaamžiai ar trumpalaikiai - juose mes įžvelgiame tam tikrus trūkumus. Jie nėra tokie, kokie norėtume, kad būtų. Bet pagalvokite - ar neverta pasistengti pabūti tokiems, kokio tavęs reikia tą akimirką, tam draugui. Juk tada mes įgysime tą tobulumą. Bent kažkam...

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Neužaugęs suaugęs

          Tikriausiai vertėtų pradėti nuo klausimo, o kodėl mes užaugome? Kai buvome vaikais suaugusieji atrodė toks nuobodus dalykas, mes visi norėjome būti kaip Piteris Penas (na taip, gal kažkurie ir norėjote užaugti). Na, bent aš tai norėjau ir noriu dabar. Suaugusieji mums atrodė per užsiėmę, per dideli niurzgos, nuolatos besirūpinantys, neturintys laiko, vis sakantys „negalima, nedaryk, ne“, galbūt paaiškinantys priežastį „nes“. Jie atrodė sustoję augti, nes jiems terūpi darbas, namai, šeima, nes jiems pasiūlęs idėją galėdavai išgirsti „nenusišnekėk“. Jie teieškojo priežasčių nedaryti, jie nuolatos galvodavo, ko šiaip nedaro vaikai. Mes lipdavom į balas, o jie sakydavo: „sušalsi, susirgsi, sušlapsi“, mes galėdavome bėgti žaisti sniegu neapsirengę, o jie vėl sakydavo tą patį: „sušalsi, susirgsi, sušlapsi“... Tad kodėl mes tapome tokiais pačiais nuobodžiais dalykais? O gal kodėl ir tapti suaugusiu nėra blogai?          Laikas. Laikas privertė, tėvai, seneliai, mokykla privertė,

Aš turiu priežastį

Visą gyvenimą savo sakiau - man nereikia vaikinų. Aš nenoriu su jais bendrauti. Nenoriu turėti nieko bendro. Nebendravau. Neturėjau nieko bendro. Iki pirmo kurso... Gyvenimas į mano gyvenimą atsiuntė priešingos lyties žmonių ir man teko pradėti su jais kalbėti: persimeti vienu kitu žodeliu, sveikiniesi. Nors anksčiau aš to nedariau. Tad man visa tai - keista. Dažniausiai su vaikinais kalbu darbo reikalais, o vėliau tema nukrypsta ir mes bendraujam apie visai kitus dalykus. Tik deja, aš jaučiu, kad jiems visiškai nėra įdomu bendrauti su manimi. Kurkis galvoje kokias nori svajas - nuo realybės nepabėgsi. Juokinga, bet aš bandau pakeisti savo požiūrį į juos, bandau naikintį savyje įsišaknyjusią mintį, kad vyrai yra kiaulės (šiaip aš juos kitaip vadinu). Aš jų nekenčiu - iš visos širdies, aš jų bijau, aš nenoriu turėti su jais nieko bendro - aš tenoriu gyventi ramiai. Bandydamą griauti savo steoretipus aš tik kankinu save. Man nepavyks, aš jau bandžiau - stengiausi bendrauti, stengi