Kai
kuriems tai neaprėpiama kančia, baimė, vengiamybė. Kai kurie išmoksta su tuo
gyventi ir tai tampa lyg gyvenimo būdu. Tikiu, kad patirti vienatvę teko
daugeliui iš jūsų – vieni jausdami tai puola į depresiją, skandina vienatvę
alkoholyje, bando atsikratyti šio jausmo, o atsikratę - bijo lyg mirties. Vienatvė – kaip liūdnai skamba šis žodis. Kiti prisijaukina šį jausmą, gyvena
su juo, išmoksta būti vieni ir tampa atsparesni gyvenimui - draugai keičiasi,
šeima toli ir kartais esi priverstas likti vienas. Vienatvės žmonės drąsesni,
mažiau bijantys, nes prarasti neturi ko, nebent, tik save. Tokius žmones dažniau
sutiksi karo lauke – jie nebijo eiti vieni, jiems nereikia armijos.
Pabūti
vieniems - reikia visiems: išsivalyti protui, sielai, susitvarkyti emocijoms ir
jas suprasti. Būdamas vienas su savimi pradedi pažinti save, sieki daug daugiau
ir drastiškiau, nes tau nereikia aplinkinių palaikymo, tau nereikia žmogaus,
kuris eitų kartu. Apie savo polinkį į vienatvę žinote, o manasis? Nebėgu nuo
žmonių, man patinka su jais būti, tačiau būna dienų, kai tu tenori atsisėsti
ant aukšto daugabučio stogo ir stebėti skubančius gyventi žmones, stebėti
lekiantį gyvenimą. Nenori nieko šalia savęs – tik savęs. Žmonės mano, kad tai
blogai, būti vienam, lyg būtina išsikalbėti ir tai padeda. Bet ką kalbėti, kai
nežinai? Pastaruoju metu mano vienumo laiku tapo naktys. Gal kaip meniškai
sielai priklauso mylėti naktis, o gal tiesiog visas normalus pasaulis užmiega
ir lieku tik aš, tamsa, žvaigždės ir darbai. Darbus darausi naktimis ir
daugumai tai atrodo kvaila, juk reikia miegoti. Tačiau naktys ramios, tylios,
be problemų, be žmonių, be skubėjimo. Lyg buvimas ant daugiabučio stogo tik su
savimi.
Baimių
ir taip daug, kam vienatvę paversti dar viena? Prisijaukinkim ją,
prisijaukinkim mirtį. Vienatvė, kaip ir mirtis, neišvengiama, tad kuo anksčiau
susitaikai, tuo labiau pradedi vertinti mažus dalykus: gėlės žydėjimą, draugus,
rytojų ar šiandieną...
Komentarai
Rašyti komentarą