Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Balionėlis, arba kas yra laimė

                  Rytą pradėjau su sėdėjimu ketvirto aukšto lauko terasoje, besimėgaudama pro debesis išlendančia saule, gaiviu vėjeliu taršančiu plaukus ir lengvai juntamu šaltumu. Įsijungiau laptopą ir, kol jis lėtai įsijunginėjo, užsimerkiau ir tiesiog buvau. Užsisakiau bilietus, patikrinau paštus ir ramiai sau dariausi kitus susiplanuotus darbus, kai atsivėrus durims įžengė jis (palikime asmenybę paslaptyje). Pirmas dienos netikėtumas ir mažas pokalbis. Pokalbis, kuriame dangų susigrąžinti norinti saulė, lengvas vėjelis ir jūsų trumpas pokalbis bežvelgiant į prieš akis esančią miesto panoramą. Užsimerkiu norėdama sugrįžti ten ir jaučiu tik tą lengvą, maloniai šaltą vėjelį. Jam išėjus tęsiau savo darbus, kai tarp ramybės garsų išgirdau beldimo į stiklą garsą. Ten buvo jis, juodas markeris ir nupieštas ☺. Šypsotis ir purtyti galvą labiau privertė jo vaikiškas poelgis nei meno kūrinys, nors šis puikiai atspindėjo šiandieną – laimės dieną. Supratau, kad laimė – tie maži pokalbiai, tos jaukios akimirkos, tie maži dalykai ir apie save primenantis vėjelis.
                 Didžiausias mano dienos darbas buvo „Laimės dienos šypsena“. Ateidamas linkėti žmonėms laimės, skleisti laimės, padaryti žmones laimingais – tu bandai knistis savy turimoje bibliotekoje ir suprasti, kas gi ta laimė. Bet aš savo bibliotekoje taip jos ir nesuvokiau, kol į rankas nepaimiau 30-ties balionų ir laikrodis nesumušė 16 valandos. Rankose laikydama spalvotus balionėlius šypsojosi lūpos, šypsojosi akys. Nesu tikra, ar mano jaustas jausmas pasaulyje turi pavadinimą – prisimeni filmuką „Aukštyn“, viduje pabunda vaikas, tu esi... laiminga teturėdama tuos spalvotus balionus rankose ir pasaulyje nebereikia nieko daugiau. Tu ir balionai. Visi norėjo baliono: vaikai, senjorai, jaunimas, suaugusieji. „Mėlyno! Žalio! Raudono!“. Balionėlis visų veiduose prikeldavo šypseną, akyse sužibėdavo vaikystė ir... laimė, tikra ir nuoširdi.
                 Mano bibliotekoje atsirado laimės suvokimo stalčiukas. Tai balionėlis: mažas, vėjyje plėvesuojantis ir tvirtai rankose laikomas, kad nepakiltų aukštai aukštai į dangų. Laimė, tai dalykas, kurį gauname darydami gerą kitiems, tai kitų šypsenos, kitų juokas, kitokia diena. Kitokia diena, kuri mūsų suplanuotuose gyvenimuose atneša netikėtų ir ilgam atmintyje pasilikusių akimirkų. Tai tie maži pokalbiai, maži dalykai, jaukios akimirkos, šaltuku dar dvelkiantis vėjelis ar sugrįžtanti saulė.

Balionėlis, arba kaip atradau laimę.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Neužaugęs suaugęs

Tikriausiai vertėtų pradėti nuo klausimo, o kodėl mes užaugome? Kai buvome vaikais suaugusieji atrodė toks nuobodus dalykas, mes visi norėjome būti kaip Piteris Penas (na taip, gal kažkurie ir norėjote užaugti). Na, bent aš tai norėjau ir noriu dabar. Suaugusieji mums atrodė per užsiėmę, per dideli niurzgos, nuolatos besirūpinantys, neturintys laiko, vis sakantys „negalima, nedaryk, ne“, galbūt paaiškinantys priežastį „nes“. Jie atrodė sustoję augti, nes jiems terūpi darbas, namai, šeima, nes jiems pasiūlęs idėją galėdavai išgirsti „nenusišnekėk“. Jie teieškojo priežasčių nedaryti, jie nuolatos galvodavo, ko šiaip nedaro vaikai. Mes lipdavom į balas, o jie sakydavo: „sušalsi, susirgsi, sušlapsi“, mes galėdavome bėgti žaisti sniegu neapsirengę, o jie vėl sakydavo tą patį: „sušalsi, susirgsi, sušlapsi“... Tad kodėl mes tapome tokiais pačiais nuobodžiais dalykais? O gal kodėl ir tapti suaugusiu nėra blogai?
         Laikas. Laikas privertė, tėvai, seneliai, mokykla privertė, n…

Radus – palikti ir vėl žengti į nežinią...

Liūdna, kai turėdamas draugų - tu vis tiek jautiesi vienišas. Šventės su draugais, kai tu širdy tikiesi, kad pagaliau praleisi laiką smagiai - tampa tik eilinia švente, kuri tik dar labiau sugadino tavo nuotaiką. Ir tu vėl jautiesi vienišas.. O galbūt gyvenimo tikslas toks ir yra - atvesti į jį žmonių, kuriems, atrodo, lemta būti su tavimi, ir atrodo, kad viskas yra tobula, pagaliau tu laiminga - tada jis priverčia tave sugrįšti į tą patį tuščią vienišumą... Priverčia mąstyti, kad visa tai, kas atrodė taip tobula, tebuvo.... iliuzija? Arba priverčia tave vėl susimąstyti, kad tu ir vėl liksi vienas, nes pats atstumsi tuos, kurie atrodė esą draugai. Atstumsi juos tam, kad vėl atsidurtum ieškojimo kelyje, vėl būdamas vienas, vėl su žaizdele širdyje. Taip širdis taps pilna randų ir niekas negalės jų išgydyti.. Deja, bet žaizdos atsiveria, kai kažkas netyčia atrakina stalčiuką „Prisiminimai“. Taip visą gyvenimą ir ieškome savęs - tikriausiai tai yra viso gyvenimo prasmė - …

Aš turiu priežastį

Visą gyvenimą savo sakiau - man nereikia vaikinų. Aš nenoriu su jais bendrauti. Nenoriu turėti nieko bendro. Nebendravau. Neturėjau nieko bendro. Iki pirmo kurso... Gyvenimas į mano gyvenimą atsiuntė priešingos lyties žmonių ir man teko pradėti su jais kalbėti: persimeti vienu kitu žodeliu, sveikiniesi. Nors anksčiau aš to nedariau. Tad man visa tai - keista. Dažniausiai su vaikinais kalbu darbo reikalais, o vėliau tema nukrypsta ir mes bendraujam apie visai kitus dalykus. Tik deja, aš jaučiu, kad jiems visiškai nėra įdomu bendrauti su manimi. Kurkis galvoje kokias nori svajas - nuo realybės nepabėgsi. Juokinga, bet aš bandau pakeisti savo požiūrį į juos, bandau naikintį savyje įsišaknyjusią mintį, kad vyrai yra kiaulės (šiaip aš juos kitaip vadinu). Aš jų nekenčiu - iš visos širdies, aš jų bijau, aš nenoriu turėti su jais nieko bendro - aš tenoriu gyventi ramiai. Bandydamą griauti savo steoretipus aš tik kankinu save. Man nepavyks, aš jau bandžiau - stengiausi bendrauti, stengiausi…